RsV ir komunikacija | Spin.lt

Prieš tris mėnesius turėjau priimti sprendimą - ar naujuose namuose bus televizorius, ar ne. Paauglystėje buvau tikras TV narkomanas. Pradėjus studijas ir profesinę karjerą, šis įprotis gerokai apslopo, tačiau grįžęs po sunkios dienos kartais galėdavau užsimiršti prie „juodosios dėžės” (skylės?) net ir žiūrėdamas visišką niekalą. Dabar jau ketvirtį metų mano butas yra laisva nuo TV zona.

Prieš mėnesį besukiodamas radijo imtuvą, kurį naudojau tik „Žinių radijui” klausyti (taip, aš esu visiškas news junkie), atradau, jog mano radijo aparatas „gaudo” kuo puikiausios kokybės „BBC World Service“. Čia savaitgaliais per kultūros laidą galiu išgirsti interviu su Stingu ar Tracy Chapman, dokumentika nenustoja stebinti netikėtais kampais, o per naujienų laidas daugiausia dėmesio skiriama informacijai, kuri Lietuvos žinių programose atsiduria toje trumpoje rubrikoje prieš sportą, išdidžiai vadinamoje „Užsienio naujienos” (dievaž, labiau tiktų „Pasaulis per 60 sekundžių”).

Tad jau gerą mėnesį praktiškai gyvenu ne Lietuvos informacinėje erdvėje. Retkarčiais apsilankau Delfi.lt, tačiau kai pradėjau naudoti „iGoogle” ir tą darau vis rečiau. Įdomiausias naujienas apie gimtąją žiniasklaidą ir verslą gaunu tiesiai, be būtinybės „badytis akis” skambiais raktažodžiais „Zvonkė”, „kraują stingdanti nelaimė” ar „Valinskas”.

Vakar bandžiau analizuoti tokios detoksikacijos nuo lietuviškos žiniasklaidos padarinius. Yra tiek gerų, tiek blogų dalykų. Kurių daugiau - spręskite patys:

Aš nuoširdžiai nebežinau, kokie realybės šou šiuo metu rodomi, kokie dainų ar šokių projektai vyksta ir kiek žmonių žuvo keliuose šį mėnesį. Spėkit, ar to žinojimo man labai trūksta?

Dabar dienos naujiena man paprastai būna ne „kruvina avarija Skuodo rajone”, ar „žiauraus žmogžudžio prisipažinimas”, o saugumo krizė Mumbajuje, JAV administracijos formavimas ar pasaulio lyderių suvažiavimas ekonomikos krizei aptarti. Jausmas toks tartum iš akvariumą kažkas į vandenyną paleido…

Niekad nebuvau iš tų, kurie savo šalyje mato krūvą mėšlo ir tiki, jog nieko neįmanoma pakeisti. Priskirčiau save prie optimistų, kartais netgi su rožiniais akiniais. Bet žinot ką - mano nuomonė apie Lietuvą ir gyvenimą čia per šį mėnesį tapo dar ženkliai geresnė. Kita vertus, ji tikrai netapo geresnė apie lietuvišką žiniasklaidą.

Informacija apie darbą pradėjusį naują Seimą mane pasiekė su kokių poros dienų pavėlavimu. Per pokalbį solidžioje draugijoje su tokiu informuotumu galima nemenkai apsikvailinti.

Vakarais ir savaitgaliais ėmė ir atsirado po vieną kitą valandą vertingiems dalykams, kurių anksčiau dažnai nespėdavau nuveikti.

Nepykit, prie šitų pastebėjimų dar ir dozę pagraudenimų pridėsiu.

Neseniai kalbėjausi su vieno iš lietuviškų interneto portalų žurnalistu. Jis man liūdnai prasitarė, kad beveik visų į populiariausiųjų dešimtuką patenkančių straipsnių pavadinimuose yra žodis „mirtis” ar tam tikros artimos jo atmainos. O apie tai, kad didžiausią lankomumą Delfi.lt pasiekia straipsniai, susiję su Yva ar Zvonke (dabar gal jau Sabutyte?) - seniai legendos sklinda. Štai tokiame kontekste sąmoningi žurnalistai ir gyvena, laukdami geresnių laikų ir kokybiškos informacijos paklausos. Kol „užaugs” pilietinė visuomenė beigi sąmoningas vartotojas.

Labiausiai bijau, kad tas sąmoningas vartotojas, nesulaukęs pokyčių, ims ir „emigruos” iš lietuviškos informacijos lauko. Tada tų paspaudimų ant „mirties”, „Yvos” ir kito „vertingo turinio” santykinai tik dar labiau daugės. Ar nevirsime tuomet juokinga rinka su daug geltonos žiniasklaidos, „akiratį plečiančiomis” 20 sekundžių trukmės „Užsienio naujienomis” ir liūdnais, pavargusiais, nieko negalinčiais pakeisti idealistais su žurnalistikos diplomu?