Po LOGIN: internetinės nostalgijos ir baimės
Internetą tėvai namuose įvedė, kai buvau 11-oje klasėje. Bet jis nebuvo niekuo panašus į tą, kuriame visi nardom dabar. Tai buvo apgailėtinas dial-up su modemu ir greičiu, skatinančiu svajingai žiūrėti pro langą, kraunant kiekvieną naują tinklalapį.
„Broadband” kartos vaikams verta papasakoti ir patį procesą, kuris labiau priminė ne modernios technologijos naudojimą, o pirmykštį ritualą: spaudimas ant ikonėlės „Connect”, ausį rėžiantis, trūkinėjantis modemo cypimas ir ilgokas nerimas, ar kas nors apskritai įvyks (dažnokai gi neįvykdavo).
Tradicinis prisijungimo prie interneto tikslas man būdavo pasitikrinti „The Bat” pašto programą. Akyse įsižiebdavo džiaugsmo kibirkštėlė kiekvienąsyk, kai iššokusi lentelė po ilgo galvojimo parodydavo: „Receiving 1 message” (Dieve, kad tas jausmas apimtų dabar, kai rytais prisėdu prie kompiuterio darbe… Bet arti 100 laiškų per dieną visai neįkvepia). Tada dar turėdavau kokią minutę laiko didžiam susijaudinimui ir spėliojimams, kas čia galėjo parašyti.
O „sunkūs” laiškai priversdavo kramtyti lūpą ir nemaloniai galvoti, ką mėnesio gale pasakys sąskaitą gavusi mama. Bet tokie apribojimai tik dar labiau padidindavo nekantrumą ir norą pasitikrinti dėžutę. Vėl, ir vėl, ir vėl.
Šiandien sėdėjau per LOGIN, klausiau visų pasakojimų apie naujas interneto galimybes, technologijas, socialinius tinklus, neartus e-rinkodaros arimus ir svarsčiau: ar tie vaikai, kurie interneto greitkeliu pradės važiuoti dar nemokėdami padoriai vaikščioti, pradinėse klasėse susikurs pirmuosius user‘ius socialiniuose tinkluose, po pamokų (ir per jas) čiulbės twitteriuose, blakėse, blogins, naršys, bandys, ar tie vaikai bus labai stipriai kitokie nei mano karta?
Ar internetas su visom savo pasekmėm įaugs į jų kraują kaip įprotis, refleksas, įgūdis?
Ar jie mąstys greičiau, perpras lengviau, adaptuosis geriau?
Ar mano vėlyva dial-up‘inė pradžia ir lėta pažintis su tada dar web 1.0 reiškia, kad niekuomet negalėsiu lygiaverčiai konkuruoti naujų dalykų įsisavinimo srityje su tais mažamečiais „kyborgais”, kurie nuo lopšio pripratę viską susigooglint, susivikipedint. (Čia man į galvą lenda paralelės su kalbos išmokimu. Vėlai pradėjęs, „native speaker‘io” lygį sunkiai pasieksi).
Jau dabar kaip komunikacininkas jaučiu lengvą paranoją, kai išgirstu iš ko nors (o ne pvz. pats perskaitau užsienio šaltiniuose) apie naują interneto stebuklą, kurio dar nežinojau. Kirba baimė, ar tik nepraleidau ko nors svarbaus ir „neuostau” naujausių interneto tendencijų toli paliktų dulkių.
Tai kas tada bus, kai į darbo rinką ateis tie - „kyborgai”? Gal ir sergantys dėmesio sutrikimo sindromais, gal ir kenčiantys nuo daugybinių priklausomybių, bet užtat sugebantys viską sužinoti, išbandyti ir įsikirsti penkiskart greičiau už mane.
Paklausyk, paklausyk, ar girdi - „kyborgai” atrieda atidunda.
Aš jaučiu spaudimą. O kaip jūs?
2009-06-05 00:24
Ar jie mąstys greičiau, perpras lengviau, adaptuosis geriau?
Perfrazuoju ir bus žymiai teisingiau:
Ar jie ieškos greičiau, kopijuos lengviau, įklijuos geriau?
Ši frazė būtų teisingesnė. Tenka stebėti tendenciją - proceso nežinojimas. Turint vienodus rinkinius pradinių duomenų, pagal anksčiau iškaltą instrukciją, sugeba gauti rezultatus. Jeigu pradiniai duomenys nors truputį neatitinka, prieš tai buvusių struktūros. - prasideda panika ir sistemos griūtis. Kūrybai ir interpretacijai vietos nelieka.
Kaip teisingai pastebėjote auga kiborgų karta. Gal atliekant siaurus specializuotus uždavinius ir pralaimėtute, bet interpretacijos atveju - pasiektute pergalę. Gyvenimas nėra aiškių instrukcijų visuma. Neaišku kas laimingesni :)
2009-06-05 08:06
Daishi, sutinku, kai kurie įgūdžiai bus būtent tokie. Tačiau, kita vertus, nuolatinis naujų technologijų naudojimas ir jų keitimas, mano nuomone, skatina išradingumą, gebėjimą mąstyti out of the box. O galimybė nuo mažų dienų susirasti kone bet kokią informaciją bet kokia dominančia tema leidžia pradėti kažkurios srities specialisto kelią kur kas anksčiau. Nesakau, kad vaikas žino, kuo norės būti užaugęs. Bet daugelis turi tam tikrų aistrų, kurios interneto amžiuje gali būti kur kas lengvau kurstomos ir vystomos į kažką didelio.
2009-06-05 10:57
Spindoctor, naujų technologijų naudojimas - nebūtinai skatina išradingumą. Gauni naują technologiją - gauni ir instrukciją spręsti savo siaurą uždavinį. Tai galioja didžiajai daugumai.
Pabandyk atlikti eksperimentą.
Reikia surasti svetainę atitinkančią šiuos kriterijus:
1. Maču Pikču
2. 360 laipsnių panoranų apžvalgos
3. Skirta būtent tik tam.
4. Svetainė trimis kalbomis.
Uždavinukas paprastas. Pabandyk palyginti kiek užtrunka laiko ir ar atlieka užduotį. Kai kurie išspręs greitai per kelias minutes. Kitiems reikės kokia 10-20 min. Bet bus tų kurie ir neišspręs - nemaža dalis apie 30%-40%. Eksperimentavau su grupe kurie praleidžia prie kompiuterio vidutiniškai po 1-2 val. per dieną ir nenaujokai internete.
2009-06-05 15:00
Bet visgi tai tik vienas iš galimų efektų. Man vis tiek atrodo, kad interneto informacijos klodai, kurie dabar pasiekiami taip lengvai nuo tokio ankstyvo amžiaus (nereikia net kaip mums kažko ieškot bibliotekose + viskas spalvota, interaktyvu ir pan.), negali nemotyvuoti, neugdyti, neskatinti domėtis.
Bet gal aš ir klystu :)
2009-06-05 15:24
Kaip ir siaip gyvenime, tai ir interneto informacijos kloduose zmones vilioja malonumu kelias. Manau, kad ypac vaikams lengva uzsikabinti uz visokiu zaidimu, one’u, ankstyvoje paauglysteje - jau ir kokio porno (ir dar nauju, aisku, priemoniu bus prigalvota zmonems suvedzioti), o tada - jau vis maziau laiko ir motyvacijos lieka kazkuo daugiau dometis. Internetas turbut yra palankiausia priemone ever pasinerimui i escapism’a. Zmones silpni, ypac vaikai. As tai savo vaikams neleisiu kompiuteriu naudotis bent kol prades i mokykla eit :) kiek imanoma pazindinsiu su paciupinejamu pasauliu.
2009-06-05 15:33
Taip klodai dideli, bet gaunasi tam tikri paradoksai.
1 paradoksas
Kuo daugiau ir platesnės informacijos - tuo vartotojas mažiau į ją gilinasi, slysta paviršiumi.
2 paradoksas
Kuo greičiau gaunama informacija - tuo mažiau ji domina. Informacija tampa triukšmu.
1 paradokso atveju - vartotojas nesigilina į gautus neigiamus rezultatus, neanalizuoja, kodėl jie neigiami. Galbūt pakeitus vieną kurį tai veiksmą gautų teigiamus rezultatus. Bet kam vargti - jeigu galima pasirinkti naujus parametrus arba viską metus paklausti žinovo.
2 paradokso atveju - informacijos srautai ir klodai dideli. Pabandyk atsistojęs didelėje parduotuvėje išgirsti vienu metu visus aplinkinius. Girdėsi triukšmą, kol nesusikonstruosi į kažkurį vieną, visa kita bus tik triukšmas. Lygiai tas pats su informacija. Technologijos duoda galimybę - bet kaip rasti visame informacijos sraute reikiamą. Tada suveikia emocijos - patinka, atkreipia dėmesį ir pan. Galima paklausti ar emocinis pasirinkimas yra tai kas reikia? Greičiausiai ne. Kuo toliau - tuo labiau reikės stiprinti emocinį pasirinkimą - kitu atveju tampama emociškai abejingu. O tai jau kritinis atvejis …
2009-06-06 18:31
Egle, Daishi - jūsų minėti efektai labai tikėtini, bet manau, kad kaip ir visame kame turėsim tiek gerų, tiek blogų dalykų. Ir bus vaikų, kurie iš interneto pasiims daugiau gero nei blogo. Gal dėl auklėjimo, o gal dėl ankstyvos savivokos.
2009-06-06 19:09
Spindoctor, esi teisus yra ir bus vaikų kurie pasiima daug. Vyresnieji (tėvai, mokytojai), turi padėti vaikui susivokti. Negavę pagalbos - vaikai gali nueiti klaidžiais takais.
2009-06-07 00:32
Ką tik beskaitinėdamas užsienio blogosferą, radau įdomų įrašą, kuris neįtikėtinai tinka prie mūsų diskusijos. Štai jo ištrauka, o visą tekstuką galite pasiskaityti čia: http://www.stoweboyd.com/messa.....erson.html
Which brings me, finally, to the next generation of attenders, the so-called “net-gen” or “digital natives,” kids who’ve grown up with the Internet and other time-slicing technologies. There’s been lots of hand-wringing about all the skills they might lack, mainly the ability to concentrate on a complex task from beginning to end, but surely they can already do things their elders can’t—like conduct 34 conversations simultaneously across six different media, or pay attention to switching between attentional targets in a way that’s been considered impossible. More than any other organ, the brain is designed to change based on experience, a feature called neuroplasticity. London taxi drivers, for instance, have enlarged hippocampi (the brain region for memory and spatial processing)—a neural reward for paying attention to the tangle of the city’s streets. As we become more skilled at the 21st-century task Meyer calls “flitting,” the wiring of the brain will inevitably change to deal more efficiently with more information. The neuroscientist Gary Small speculates that the human brain might be changing faster today than it has since the prehistoric discovery of tools. Research suggests we’re already picking up new skills: better peripheral vision, the ability to sift information rapidly. We recently elected the first-ever BlackBerry president, able to flit between sixteen national crises while focusing at a world-class level. Kids growing up now might have an associative genius we don’t—a sense of the way ten projects all dovetail into something totally new. They might be able to engage in seeming contradictions: mindful web-surfing, mindful Twittering. Maybe, in flights of irresponsible responsibility, they’ll even manage to attain the paradoxical, Zenlike state of focused distraction.
2009-06-09 09:09
popkultūra, neabejotinai, vertės ateičiai neneša, ir vis gi prisiminiau Adomaičio posmą “gimiau nei per anksti, nei per vėlai”.
Multifunkciškumas yra nūnai vertybė, vis dar. Vienokių privalumų turi užaugę binarinėje sistemoje (jūsų vadinami kyborgai), o kiek kitokių tie, kurie augo kartu su technologijomis, McLuhano koncepcija kalbant, technogolijos yra mūsų tęsiniai. Tad kaip manote, ar geriau iš anksto implantuotas tęsinys, ar vis gi toks, kuris vystosi kartu kaip iš embrioninės ląstelės?
Nebijokime.
2009-08-21 12:50
jau dabar vis daugiau jaunuoliu nesugebanciu gyvai bendrauti, ateityje bus isvis tragedija, mergas i pasimatymus per twiteri kvies